Noriu pamažu ištirpti minioje.
Tu gali būti ir taip nematomas žmogus, bet kad būtų gerai, tai reikia prie to priprasti pačiam, ir tame nieko blogo nematyti. Aš ir nematau.
Laikas vis bėga, ir aš vis labiau suprantu, kad niekada niekur nedings mano kompleksai. Neprotinga, negraži, nelinksma, man geriau išvis patylėti, ant manęs kažkas, ko aš nė nepažįstu, pyksta. Kam man to reikia?
Būti neįsimintinam netgi visai nieko, būti nuolatiniu stebėtoju. Nežinau.
Kitų žmonių gyvenimai galbūt visada turi daugiau žavesio, nei manasis. Aš esu ta, kuri nieko sau nepasieks, kurios niekas niekada nepamils, kuri niekada niekam nepaliks neišdildomo įspūdžio, - visada tokiais atvejais labiau norisi žiūri serialą, kur veikėjai yra visi kiti. Jie negalvoja apie tą, apie ką aš.
Kaskart, išaušta graži diena, man dilgteli paširdžiuose, - kaip gaila, kad šiandien negaliu niekur tiesiog išeiti. Tada prisimenu, kad ir šiaip nelabai yra su kuo, žmonės turi savo darbus ir rūpesčius, ir pasidaro ramu. Gal pripratau jau?
Apskritai, yra negerai, kai amžinai nori save keisti. Tai yra dar vienas dalykas, kurio man reikia išmokti, - jei aš neturiu kažko, už kažką mane galima savaime vertinti, vadinasi, ir neišspausiu.
Pilkas, nuobodus, egoistiškas žmogus. Kaip ir mes visi.
Kai nori ištirpti minioje, tai labai gerai yra rašyti į blog'ą, nes taip ir lieki nepastebimas. :)
Tu gali būti ir taip nematomas žmogus, bet kad būtų gerai, tai reikia prie to priprasti pačiam, ir tame nieko blogo nematyti. Aš ir nematau.
Laikas vis bėga, ir aš vis labiau suprantu, kad niekada niekur nedings mano kompleksai. Neprotinga, negraži, nelinksma, man geriau išvis patylėti, ant manęs kažkas, ko aš nė nepažįstu, pyksta. Kam man to reikia?
Būti neįsimintinam netgi visai nieko, būti nuolatiniu stebėtoju. Nežinau.
Kitų žmonių gyvenimai galbūt visada turi daugiau žavesio, nei manasis. Aš esu ta, kuri nieko sau nepasieks, kurios niekas niekada nepamils, kuri niekada niekam nepaliks neišdildomo įspūdžio, - visada tokiais atvejais labiau norisi žiūri serialą, kur veikėjai yra visi kiti. Jie negalvoja apie tą, apie ką aš.
Kaskart, išaušta graži diena, man dilgteli paširdžiuose, - kaip gaila, kad šiandien negaliu niekur tiesiog išeiti. Tada prisimenu, kad ir šiaip nelabai yra su kuo, žmonės turi savo darbus ir rūpesčius, ir pasidaro ramu. Gal pripratau jau?
Apskritai, yra negerai, kai amžinai nori save keisti. Tai yra dar vienas dalykas, kurio man reikia išmokti, - jei aš neturiu kažko, už kažką mane galima savaime vertinti, vadinasi, ir neišspausiu.
Pilkas, nuobodus, egoistiškas žmogus. Kaip ir mes visi.
Kai nori ištirpti minioje, tai labai gerai yra rašyti į blog'ą, nes taip ir lieki nepastebimas. :)
