Šiandien sėdėjau prikaitusioj dramos teatro salėj, nes turėjau gauti popieriaus už laimėjimus olimpiadose, be kita ko, nieko aš ten negavau, duos kitą dieną, o vietoj to tik visą laiką galvoje kaukšėjo kulnais mintis: "Man-čia-ne-vie-ta". Nekenčiu jausti, kad didelėj krūvoj žmonių, su kuriais tik padėkos raštai sieja, daugiau neturiu visiškai nieko bendro. Nekenčiu būti apsupta daugybės žmonių ir būti visiškai viena.
Žmogus gimsta ir miršta vienas, kažkas čia anksčiau mėgo man tai kartoti. Tarp gimimo ir mirties irgi reikia būti vienam, tik ne visiems taip nesiseka. O aš savęs nesuprantu, graužia dabar akis man. Nėra pašonėj žmogaus, kuriam galėčiau skambinti vidurnaktį ir sakyti, kad bijau vienatvės. Jei šiandien būtų kitokia diena, nemanyčiau, kad man to reikia. Bet reikia.
Vėl debiliškas neformališkas įrašas bus. Sriubą dariau, dabar rankos česnaku ir duona kvepia. Ir dar kas nors ne taip, kaip visada.
Mantai, prisimeni apie kvartalą?
Kaip kūl anksčiau atrodė vienišių gyvenimas, galėjimas galvoti turbūt vien apie save.
Keliauti.
Kavą naktimis balkonuose gerti.
Ir į žvaigždes žiūrėti...
Laikyti katę.
Nesirūpinti kaimynų nuomone.
O dabar ar tai išaugau, ar ką, bet visai ne kūl, visai ne jėga yra, kai pareisi namo vakare ir suprasi, niekas nelaukė. Kita vertus, pakankamai subrendę žmonės puikiai žino, kad ir turint šeimą ar TĄ žmogų, taip vis tiek irgi nutinka.
Jei dabar ne rašyčiau tai, ko niekas neskaitys, o skalbčiau, pyragą daryčiau arba jei eičiau apsipirkti, niekas man nerūpėtų, stovėčiau žolėj prie skalbinių šūsnies ir įsivaizduočiau savo būsimų vaikų veidus, skaičiuočiau kepimo minutes, arba žiūrėčiau į kokį nors daiktą vitrinoj nusiminusi, kad nei galiu, nei tiktų, bet taip geriau už vienatvės grūdimą tiems, kuriems nesitiki, jog taip yra.
Turbūt reikės taip ir padaryti.
P.S. Kai žmonės su gimtadieniu sveikina diena ar keliomis vėliau, nieko tokio, aš šypsausi. Kai žmonės su gimtadieniu ima sveikinti diena ar keliomis anksčiau, man norisi jiems išspardyti subines.
Žmogus gimsta ir miršta vienas, kažkas čia anksčiau mėgo man tai kartoti. Tarp gimimo ir mirties irgi reikia būti vienam, tik ne visiems taip nesiseka. O aš savęs nesuprantu, graužia dabar akis man. Nėra pašonėj žmogaus, kuriam galėčiau skambinti vidurnaktį ir sakyti, kad bijau vienatvės. Jei šiandien būtų kitokia diena, nemanyčiau, kad man to reikia. Bet reikia.
Vėl debiliškas neformališkas įrašas bus. Sriubą dariau, dabar rankos česnaku ir duona kvepia. Ir dar kas nors ne taip, kaip visada.
Mantai, prisimeni apie kvartalą?
Kaip kūl anksčiau atrodė vienišių gyvenimas, galėjimas galvoti turbūt vien apie save.
Keliauti.
Kavą naktimis balkonuose gerti.
Ir į žvaigždes žiūrėti...
Laikyti katę.
Nesirūpinti kaimynų nuomone.
O dabar ar tai išaugau, ar ką, bet visai ne kūl, visai ne jėga yra, kai pareisi namo vakare ir suprasi, niekas nelaukė. Kita vertus, pakankamai subrendę žmonės puikiai žino, kad ir turint šeimą ar TĄ žmogų, taip vis tiek irgi nutinka.
Jei dabar ne rašyčiau tai, ko niekas neskaitys, o skalbčiau, pyragą daryčiau arba jei eičiau apsipirkti, niekas man nerūpėtų, stovėčiau žolėj prie skalbinių šūsnies ir įsivaizduočiau savo būsimų vaikų veidus, skaičiuočiau kepimo minutes, arba žiūrėčiau į kokį nors daiktą vitrinoj nusiminusi, kad nei galiu, nei tiktų, bet taip geriau už vienatvės grūdimą tiems, kuriems nesitiki, jog taip yra.
Turbūt reikės taip ir padaryti.
P.S. Kai žmonės su gimtadieniu sveikina diena ar keliomis vėliau, nieko tokio, aš šypsausi. Kai žmonės su gimtadieniu ima sveikinti diena ar keliomis anksčiau, man norisi jiems išspardyti subines.
0 comments:
Rašyti komentarą