Šįvakar bus audra. Jau pyksta dangus. Žaibai bus ir griaustinis, kambary bus karšta kaip pirty, turbūt lis ilgai ir nuobodžiai, tada aš neiškęsiu, ir trumpam praversiu langus, kol vėl išsigąsiu dundėjimo, ir pasiryšiu užmigti karšty.
Koks keistas vakaras, kai nesuprantu, ko noriu, ką turiu, ko ne.
Šią savaitę laikas eina puikiai. Nebuvo dienos, kad prasėdėčiau vien namie. Buvo laužas paryčiais su nepabaigta dėl lietaus 'Matrica', buvo saulėlydis prie ežerų su Gadile, buvo dviračių maratonas su Gadile, ir Dovilei ačiū, nes buvo drauge, o šiandien dar neva ir deginomės prieš šiek tiek debesuotą dangų. :) Grįžta tas senas geras mokėjimas džiaugtis tuo, kas aplink mane gražu ir gera. Tarkim, suvokimas, kokios jos abi nuostabios, tos mergikės.
Nusirito vienas akmuo viduj, nes paaiškėjo [liet. g. k. VBE] rezultatas, bet dabar man širdį dėl Tomo skauda, kad jam tų balų ten velniškai mažai, nu nes bliamba-daug-daugiau-vertas yra tas bernas.
Keistas metas, kai sijojasi draugai. Jaučiu, jog per daug galvoju, per dažnai prisimenu ir per daug kalbu apie žmones, kurie manęs turbūt nei pamena, nei ilgisi, nei galvoja, nei mini. Turi praeiti. Turi viskas susidėlioti į vietas, kaladėlės į dėžes, puslapiai knygose, viskas į savą kampą lentynose, tik viskam reikia laiko. Norėčiau žinoti tikslų laiką, kai viskas mano viduje man bus aišku ir paprasta, ir kai neliks žmonių, kuriuos be reikalo vadinu draugais, bet tikslaus laiko nežinau.
Šitą vakarą prisiminsiu, nes vėl pinasi gyvenimas ir mirtis.
Man parašė, jog nuskendo Martynukas. Vaikas, kurio mūsų mokykloj daug kas nemėgo. Žvėriukas toks, raudonplaukis, mažas niekšelis, padauža, peštukas. Bet su manimi visada sveikindavosi, ir koridoriuose pabazarindavom trumpai abu, kaip draugeliai kokie. Nors nepažinojau aš to vaiko artimai. Bet taip negalima, vaikai neturi mirti, taip yra negerai. Kyla prieš akis strazdanotas veidelis vandeny. Blogas jausmas.
Akimirką palyginau šitą mažą strazdanių su Justu. Tik Justas turėjo daugybę draugų ir jį mylinčių žmonių, o tas mažiulis tikriausiai neturėjo draugo.
Neklausyt naktimis,
užsikimšus mintis, savo mintis,
tai ką šaukia širdis.
Blogas jausmas.
Tokiomis akimirkomis pajuntu, jog zyziu per daug ir gyvenu per gerai. Bet su viena mergaite mes kaip tik kalbėjom, jog suformuluoti pamokančių frazių gali bet kas, o jas savo elgesiu liudyti gebančių maža, ir gaila, bet aš nesu vienetas.
Kieme tylu, taip ir turi būti.
Koks keistas vakaras, kai nesuprantu, ko noriu, ką turiu, ko ne.
Šią savaitę laikas eina puikiai. Nebuvo dienos, kad prasėdėčiau vien namie. Buvo laužas paryčiais su nepabaigta dėl lietaus 'Matrica', buvo saulėlydis prie ežerų su Gadile, buvo dviračių maratonas su Gadile, ir Dovilei ačiū, nes buvo drauge, o šiandien dar neva ir deginomės prieš šiek tiek debesuotą dangų. :) Grįžta tas senas geras mokėjimas džiaugtis tuo, kas aplink mane gražu ir gera. Tarkim, suvokimas, kokios jos abi nuostabios, tos mergikės.
Nusirito vienas akmuo viduj, nes paaiškėjo [liet. g. k. VBE] rezultatas, bet dabar man širdį dėl Tomo skauda, kad jam tų balų ten velniškai mažai, nu nes bliamba-daug-daugiau-vertas yra tas bernas.
Keistas metas, kai sijojasi draugai. Jaučiu, jog per daug galvoju, per dažnai prisimenu ir per daug kalbu apie žmones, kurie manęs turbūt nei pamena, nei ilgisi, nei galvoja, nei mini. Turi praeiti. Turi viskas susidėlioti į vietas, kaladėlės į dėžes, puslapiai knygose, viskas į savą kampą lentynose, tik viskam reikia laiko. Norėčiau žinoti tikslų laiką, kai viskas mano viduje man bus aišku ir paprasta, ir kai neliks žmonių, kuriuos be reikalo vadinu draugais, bet tikslaus laiko nežinau.
Šitą vakarą prisiminsiu, nes vėl pinasi gyvenimas ir mirtis.
Man parašė, jog nuskendo Martynukas. Vaikas, kurio mūsų mokykloj daug kas nemėgo. Žvėriukas toks, raudonplaukis, mažas niekšelis, padauža, peštukas. Bet su manimi visada sveikindavosi, ir koridoriuose pabazarindavom trumpai abu, kaip draugeliai kokie. Nors nepažinojau aš to vaiko artimai. Bet taip negalima, vaikai neturi mirti, taip yra negerai. Kyla prieš akis strazdanotas veidelis vandeny. Blogas jausmas.
Akimirką palyginau šitą mažą strazdanių su Justu. Tik Justas turėjo daugybę draugų ir jį mylinčių žmonių, o tas mažiulis tikriausiai neturėjo draugo.
Neklausyt naktimis,
užsikimšus mintis, savo mintis,
tai ką šaukia širdis.
Blogas jausmas.
Tokiomis akimirkomis pajuntu, jog zyziu per daug ir gyvenu per gerai. Bet su viena mergaite mes kaip tik kalbėjom, jog suformuluoti pamokančių frazių gali bet kas, o jas savo elgesiu liudyti gebančių maža, ir gaila, bet aš nesu vienetas.
Kieme tylu, taip ir turi būti.
0 comments:
Rašyti komentarą