Kažkaip juokinga į klausimą 'Kas naujo?' atsakyti 'Baigiau mokyklą'. Bet taip yra.
Per visą tą šurmulį taip ir nepajutau, jog dvylikos metų jau nebėra. Buvo smagu. Buvo ką veikti, buvo žmonių... O kiti tegul sau zirzia, kad pagaliau baigėsi kažkas baisaus.
Tik tiems, kurie atėjo mūsų pasveikinti, tai atrodė jausmingas dalykas. Iš vidaus išleistuvių šventė yra tik suknelės, šukuosenos, nuotraukos, ceremonijos sklandumai ir nesklandumai, atestatas, gėlės, ir... išlaidos išlaidos išlaidos.
Tik sekmadienį ryte tas tikrasis pabaigos jausmas atėjo. Mes juk važiavom pratęsti šventės prie Plinkšių ežero. Aš gavau pamiegoti tik nepilną valandą, nes apgirtę jie norėjo visus žadinti. Mane pakėlė, ir visa suirzusi ėjau sėdėti prie laužo, kad nebūtų šalta. Tada vienas po kito visi nuėjo miegoti, o manęs ir Simo neėmė miegas, ir lynojant kurstėm laužą. Pasikalbėjom, ir po to sėdėjom tyloj. O ežero vanduo toks lygus. Jis pasiėmė saują akmenėlių ir po vieną mėtė į vandenį, iš kažkieno automobilio sklido tyliai muzika. Ežere vienišos plaukė žvejų valtys. Pilka ir ramu ir vėsu. Dūmai graužė akis, ir į rūbus smelkėsi. Ir štai tada suskaudo širdį. Viskas pasibaigė. O aš net nepažįstu jų, tų žmonių, kurie mėto akmenėlius į vandenį, miega išlūžę automobilyje, kurių palikta didelė tuščių butelių krūva, kurie miega po tris didžiulėse palapinėse, bučiuojasi prie laužo, arba žiūri liūdnomis sunkiomis akimis... Nepažįstu.
Ką labiausiai jaučiu, tai didelį atitrūkimą. Palengvėjimą. Dar kiek laiko ir jie dings - draugai, su kuriais tiek laiko juoktasi ir kalbėta apie viską. Nustebau supratusi, kad man negaila, ir kad man gerai, jog jų nebebus. Šiaip ar taip, aš tų merginų juk taip pat nepažinojau. Noriu sakyti priešingai, bet negaliu. O dabar bus mažiau apsimetimo ir vienatvės jausmo tarp žmonių, to šlykštaus jausmo.
Dabar stačia galva neriuosi į tai, ką turiu. Į savo vasarą.
Trečiadienį matėmės su Laikrodininke, - aš kažkaip nusprendžiau ją taip vadinti, nes juk daugiau nieko nepažįstu, kam taip patiktų laikrodžiai, taip unikaliau. :) Tas toks paprastas šiltas vakaras drauge, pasiilgstu šitų dalykų.
Man labiausiai patiko ėjimas link delfinariumo, kur Tu dirbi, ir žiūrėjimas į tas senovines trobeles pakeliui. Matyt aš nesveika, bet va tokie va vaizdai many kažką žadina, tik dar nesuprantu, ką būtent. Gal tiesiog gražu. Ir dar patiko tai, kad atsikėlus ryte man niekas nesiūlė valgyti, kaip paprastai primygtinai siūloma svečiui. :D Pasijutau taip, lyg Tu būtum mane suprantanti šeima.
Beje, labai ačiū už auskarus.
O grįžus atkentėjau belekiek valandų eilėje vien tam, kad paduočiau sumautą atestatą ir iš esmės daugiau nieko naudingo tą dieną nebenuveikčiau. Tik gerai, kad buvo Tomas, nes aš jį retai matau, tai gera kažkaip, kad bent kalbėtis buvo su kuo.
Tu mane prisimeni, tu man rašai, tau turbūt nuobodu... Turiu nuvilti - viskas pasikeitė.
Dabar nebe aš skaičiuoju tavo pėdsakus, tolstančius nuo manęs, o tu manuosius skaičiuosi. Nesuprantu, ką tavyje aš mylėjau.
Juk pats supranti, kad po tavo ir mano juokeliais slepiasi tik noras, kad nieko išvis nebūtų buvę, nes nežinau, kaip tu, bet aš gailiuosi, kad tave pažįstu.
Šiandien viskas taip paprasta viduj ir ramu. Bijau pati sau pripažinti, bet atrodo, tuoj įsimylėsiu. Vėl kažką, ko net mačiusi nesu - kvaila maža mergaitė. Taip neturėtų būti. Bet who cares. I don't, apparently. :)
Coldplay - Sparks.mp3
Per visą tą šurmulį taip ir nepajutau, jog dvylikos metų jau nebėra. Buvo smagu. Buvo ką veikti, buvo žmonių... O kiti tegul sau zirzia, kad pagaliau baigėsi kažkas baisaus.
Tik tiems, kurie atėjo mūsų pasveikinti, tai atrodė jausmingas dalykas. Iš vidaus išleistuvių šventė yra tik suknelės, šukuosenos, nuotraukos, ceremonijos sklandumai ir nesklandumai, atestatas, gėlės, ir... išlaidos išlaidos išlaidos.
Tik sekmadienį ryte tas tikrasis pabaigos jausmas atėjo. Mes juk važiavom pratęsti šventės prie Plinkšių ežero. Aš gavau pamiegoti tik nepilną valandą, nes apgirtę jie norėjo visus žadinti. Mane pakėlė, ir visa suirzusi ėjau sėdėti prie laužo, kad nebūtų šalta. Tada vienas po kito visi nuėjo miegoti, o manęs ir Simo neėmė miegas, ir lynojant kurstėm laužą. Pasikalbėjom, ir po to sėdėjom tyloj. O ežero vanduo toks lygus. Jis pasiėmė saują akmenėlių ir po vieną mėtė į vandenį, iš kažkieno automobilio sklido tyliai muzika. Ežere vienišos plaukė žvejų valtys. Pilka ir ramu ir vėsu. Dūmai graužė akis, ir į rūbus smelkėsi. Ir štai tada suskaudo širdį. Viskas pasibaigė. O aš net nepažįstu jų, tų žmonių, kurie mėto akmenėlius į vandenį, miega išlūžę automobilyje, kurių palikta didelė tuščių butelių krūva, kurie miega po tris didžiulėse palapinėse, bučiuojasi prie laužo, arba žiūri liūdnomis sunkiomis akimis... Nepažįstu.
Ką labiausiai jaučiu, tai didelį atitrūkimą. Palengvėjimą. Dar kiek laiko ir jie dings - draugai, su kuriais tiek laiko juoktasi ir kalbėta apie viską. Nustebau supratusi, kad man negaila, ir kad man gerai, jog jų nebebus. Šiaip ar taip, aš tų merginų juk taip pat nepažinojau. Noriu sakyti priešingai, bet negaliu. O dabar bus mažiau apsimetimo ir vienatvės jausmo tarp žmonių, to šlykštaus jausmo.
Dabar stačia galva neriuosi į tai, ką turiu. Į savo vasarą.
Trečiadienį matėmės su Laikrodininke, - aš kažkaip nusprendžiau ją taip vadinti, nes juk daugiau nieko nepažįstu, kam taip patiktų laikrodžiai, taip unikaliau. :) Tas toks paprastas šiltas vakaras drauge, pasiilgstu šitų dalykų.
Man labiausiai patiko ėjimas link delfinariumo, kur Tu dirbi, ir žiūrėjimas į tas senovines trobeles pakeliui. Matyt aš nesveika, bet va tokie va vaizdai many kažką žadina, tik dar nesuprantu, ką būtent. Gal tiesiog gražu. Ir dar patiko tai, kad atsikėlus ryte man niekas nesiūlė valgyti, kaip paprastai primygtinai siūloma svečiui. :D Pasijutau taip, lyg Tu būtum mane suprantanti šeima.
Beje, labai ačiū už auskarus.
O grįžus atkentėjau belekiek valandų eilėje vien tam, kad paduočiau sumautą atestatą ir iš esmės daugiau nieko naudingo tą dieną nebenuveikčiau. Tik gerai, kad buvo Tomas, nes aš jį retai matau, tai gera kažkaip, kad bent kalbėtis buvo su kuo.
Tu mane prisimeni, tu man rašai, tau turbūt nuobodu... Turiu nuvilti - viskas pasikeitė.
Dabar nebe aš skaičiuoju tavo pėdsakus, tolstančius nuo manęs, o tu manuosius skaičiuosi. Nesuprantu, ką tavyje aš mylėjau.
Juk pats supranti, kad po tavo ir mano juokeliais slepiasi tik noras, kad nieko išvis nebūtų buvę, nes nežinau, kaip tu, bet aš gailiuosi, kad tave pažįstu.
Šiandien viskas taip paprasta viduj ir ramu. Bijau pati sau pripažinti, bet atrodo, tuoj įsimylėsiu. Vėl kažką, ko net mačiusi nesu - kvaila maža mergaitė. Taip neturėtų būti. Bet who cares. I don't, apparently. :)
Coldplay - Sparks.mp3
8 comments:
O, naujas bučkis.
Tavo kurpaitės?
dešiniosios.
Žinau :)
Iš tikro, tai Tu teisi. Tas jausmas tą akimirką užplūsta tuos, kurie dažnaiusiai nesėdi pirmose eilėse. (bent jau mane tai užplūdo). Sena pabaiga ir nauja pradžia. (Y)
O dėl meilės. Mylėti. Tas jausmas yra gerai vis dėlto. ;)
A better man - būta nuomonių, jog kairiosios kur kas gražesnės. nežinau, ką galvoti, kai žmonės taip sako.
Silduzytee - ateis kita liepa, ateis ir pirmųjų eilių rūpesčiai. :))
aš žinok galiu lažintis iš belekiek, kad lygiai už metų mano nuotaikos ir mintys bus identiškos. tu gerai aprašai tai, kas liūdina. išvis juk žinai, man labai patinka, kaip rašai.
Mano jausmai išleistuvių metu ir po jų lygiai tokie patys... Ech. Kai pasiklausai, kaip kiti kalba... kad liūdna, jog nebebus tų triukšmingų pamokų, tų penktadienio vakarų kartu, to bijojimo prieš egzaminus.. Visi netikėtai tapo geriausiais draugais... Bet kažkaip netikra tai.. Laikina. Ech.
Nuo kai kurių akimirkų tiesiog turi praeiti daug laiko, metų, dienų, kad suprastum, kas per akimirkos tai iš tikrųjų buvo.
Rašyti komentarą