Atiduodu švelnumą, kiek tik turiu. Ateik ir pasiimk.

Dažnai man laikas eina kitaip negu daugybei mane supančiųjų. Kai vieni rezultatų proga geria, mes su Gadile kertam bundelį, očen smagu. Kai daugybė aplink garsiai skanduoja 'Bliuzo naktys', - visi tokie nuoširdūs mėgėjai, vaje, - aš minu maldininkų takus Žemaičiuose. Kai dirba, - na, tarkim, Laidininkė rado darbą, o tai yra ve kūlest fing, - aš nedirbu.

Kalbant apie bliuzą, netolimame rate skanduoja ir pora gotų, lol. Apima jausmas, kad tie vargšai nusigauna visur, kur negroja popso, bet tai irgi yra apgailėtina. Šiaip ar taip, you gotta know your place, suckers.

O dabar bus pastraipa, kurią aš jūsų vietoj praleisčiau, nes neįdomu.
Man dabar gerai, nes tiesiog pirštais jaučiu, delnais jaučiu, jaučiu visa oda, kad pamažu susivokiu, ko noriu. Susivokiu, ko sieksiu gyvenime. Kaip norėsiu gyventi, kaip atrodyti, ką dirbti, kokį žmogėną turėti šalia savęs, bla bla bla, ir net pati nustembu, kad kai kurie žmonės kurį laiką mane buvo privertę mąstyti visiškai kitaip. Kai mylėjau jį (velnias, na ir nesąmonė visada pasakoti be vardo, bet jei įvardinčiau, jis man tik pasijuoktų į akis), maniau, kad galėčiau būti tokia, kokios jį supa. Dar anksčiau mačiau save gyvenančią toli, ir širdyje vis dar noriu į Afriką, o vat susiprantu, kad dar nenoriu niekur toli nuo šitos keistos žemės, kur žmonės garbino praamžius ir austėjas, ir šiandien man už nugaros kaip liaudies dainą gieda rūpintojėliams.


O dar aš truputį įsimylėjau. Bet tik truputį. Trumpam. Net nepažįstu to žmogaus. Bet mergaitė iš Kernavės ir aš kažkada kaip tik kalbėjom, kad reikia tokių, nu vat šypseną ant veido nupiešia tokios mažutukės nekasdienės meilės, kad niekas neliepia nusiteikti rimtai, ir kad nesvarbu, kaip viskas baigsis. Atėjus laikui viskas išsijungs, ir neskaudės.
Jo, šitos va pastraipos, kur virš, irgi reikėjo neskaityti.

Pamažu bėga laikas ir ateis stojimų rezultatai. Nebežinau, laukti man rugsėjo ar ne. Nėra ko laukti, nes dings daugybė veidų iš mano planetos, ir su visam. O laukti galiu na, nebent Tapkiaus/Šerniuko/Prieštankinio Ežiuko. Nes ir jis manęs laukia. Ir viskas.

Bet vasaromis negalima graužtis dėl jausmų, vasaromis juos reikia supakuoti į dėžutes ir giliai į komodas suslėpti. Tik štai pykti nemoku, nes žinau, kad galiu, bet nesu tikra, ar noriu.

Jetus, kiek ilgai rašau čia, vėl arbata atšalo ir neskani.

Dedu koją už kojos, ir smėlis pėdas kutena, nes vasaromis mano kelias yra minkštas, gaivus, ir pargriūti ne taip baisu. Ai kad ir daug kartų, koks jau čia skirtumas dabar.

UPDATE, kitas vakaras: beje, kai lieka tik pora žmonių, su kuriais gali kasdien kalbėtis, neišvengiamai darosi liūdna. Ir galiu kartoti, kad man nereikia poros, kad jau turiu draugų, kad man gerai, o vis tiek jaučiuosi siaubingai vieniša. Tokiomis valandomis, kaip ši.