Priebėgom žiūriu filmą Factory Girl apie Edie Sedgwick - vieną tų žvaigždžių, kurios ne savo darbais išlieka, o pačia savimi, savo buvimu ir charizma. Moteris turi būti be saiko rūkanti, juokingais dideliais auskarais, ryškiais antakiais, didelėmis akimis ir mergaitiškai apvaliu veiduku, žavi, vaikiškai žvelgianti, besijuokianti, stilinga, savimi pasitikinti, tingi patenkinta katė - ir ji šeštojo dešimtmečio dievaitė narkomanė.
Kažkuo jos mane kabina. Žavios narkomanės, rūkalės, skandalistės. Edie Sedgwick, Amy Winehouse, Billie Holiday...
Divas of fame and misery.
Atrodo, žmones traukia klaidos. Ir juokas, po kuriuo jos bandomos paslėpti.
Gal ir gerai, kad nebelieka moters idealų. Dabar kiekviena gali būti savimi, be patobulinimų ir kopijavimo. Turėčiau būti pati sau idealas - mergiotė, kuri kiek geriau sutaria su vaikinais ir juokiasi berniokišku juoku, kuri viduje yra vaikas, kuri tingi mokytis ir mieliau žiūri į dangų, kai kiti žiūri į tai, kas ant žemės. Aš užsisvajoju ir atitrūkstu, aš nepaliauju galvoti apie man brangius žmones, bet vis tiek. Mergiotė, kuri yra silpna, nors iš ko nors vis kartas nuo karto sužino, jog atrodo šalta kaip siena ir nepasiekiama, hehe.
Aš nesu tokia. Esu kokia esu, paprasta ir padėta ant delno, ir aš noriu miego, tai gal todėl įrašas toks keistas gaunasi. :)
Dar mes šiandien buvom pas pusseserę.
Stebint jaunas šeimas vis įsitikini, jog teisingai suvoki, dėl ko iš tiesų gyvenama. Prieš kūdikio laikymą ant rankų ir jo šypseną, prieš minkštus delniukus, kurie laiko tavo pirštą, prieš dviejų mylinčių žmonių šypseną vienas kitam, prieš jų šilumą nublanksta visi stojimai, egzaminai, sėkmė, karjera, aukšti tikslai, kurie man svarbu dabar ir kurie nebebus svarbu, kai - galbūt - kada nors man nusišypsos ta paprasta ir niekuo neišsiskirianti iš milijono aplinkinių laimė.
Gaivaus dangaus Tau šiąnakt.
Kažkuo jos mane kabina. Žavios narkomanės, rūkalės, skandalistės. Edie Sedgwick, Amy Winehouse, Billie Holiday...
Divas of fame and misery.
Atrodo, žmones traukia klaidos. Ir juokas, po kuriuo jos bandomos paslėpti.
Gal ir gerai, kad nebelieka moters idealų. Dabar kiekviena gali būti savimi, be patobulinimų ir kopijavimo. Turėčiau būti pati sau idealas - mergiotė, kuri kiek geriau sutaria su vaikinais ir juokiasi berniokišku juoku, kuri viduje yra vaikas, kuri tingi mokytis ir mieliau žiūri į dangų, kai kiti žiūri į tai, kas ant žemės. Aš užsisvajoju ir atitrūkstu, aš nepaliauju galvoti apie man brangius žmones, bet vis tiek. Mergiotė, kuri yra silpna, nors iš ko nors vis kartas nuo karto sužino, jog atrodo šalta kaip siena ir nepasiekiama, hehe.
Aš nesu tokia. Esu kokia esu, paprasta ir padėta ant delno, ir aš noriu miego, tai gal todėl įrašas toks keistas gaunasi. :)
Dar mes šiandien buvom pas pusseserę.
Stebint jaunas šeimas vis įsitikini, jog teisingai suvoki, dėl ko iš tiesų gyvenama. Prieš kūdikio laikymą ant rankų ir jo šypseną, prieš minkštus delniukus, kurie laiko tavo pirštą, prieš dviejų mylinčių žmonių šypseną vienas kitam, prieš jų šilumą nublanksta visi stojimai, egzaminai, sėkmė, karjera, aukšti tikslai, kurie man svarbu dabar ir kurie nebebus svarbu, kai - galbūt - kada nors man nusišypsos ta paprasta ir niekuo neišsiskirianti iš milijono aplinkinių laimė.
Gaivaus dangaus Tau šiąnakt.
2 comments:
Rūkaliai ir gėrikai ir savižudžiai visada mane žavi. Nežinau kodėl. Tikriausiai todėl kad juos matau tik talentinguose ir dideliuose žmonėse. Nes į kitus nelabai žiūri gal, nelabai rūpi kad jie rūko.. Nežinau..
priešais mano namą stovi barakas, kuriame gyvena rūkaliai ir gėrikai, duokdie, tik ne savižudžiai - nors nėra ko neigti, visko pasitaiko, ir laikraščiai miestely rašo: "Tos ir tos dienos naktį Rambyno gatvėj mirė ten tas, arba tas ir tas tą išprievartavo.." - tai tie žmonės mane savaip žavi, nes naktimis, kai miegas neima, kartais yra į ką pro langą žiūrėti.
N-x tiem amerikonam Oscarus duoda, kai Rytų Europos gilumoj verda geriausios pasaulio dramos.
Rašyti komentarą