tag:blogger.com,1999:blog-6073066937312371920.post-70614943906663702722008-04-26T00:14:00.002+03:002008-04-26T00:33:50.025+03:002008-04-26T00:33:50.025+03:00<div style="text-align: justify;">Norėčiau ką nors įrašyti, bet bėga pro duris ir langus visos mintys.<br /><br />Ai jau pasiklydau viskame. Kažkaip per daug jau man visko truputį. Daug veiklos, daug naujų pažinčių, daug saulės, daug įspūdžių - visa tai yra gerai, tik greit nuvargina. Dabar vėl nežinau, ko norėti. Šlykščiai jaučiuosi, kad įžeidžiau Tomą. Jis sako, kad nepyksta, bet netikiu. Aš jo vietoj tikrai pykčiau. Dar šlykštus jausmas sužinoti tai, ko jau seniai bijojai. Nors gal ir išlaisvina, gal ir gerai. Siaubingai skauda gerklę. Ir kaklą, ir nugarą. Ir sloga metasi. Visomis prasmėmis apybjaurė savijauta.<br /><br />Vakar laimėjom LIK'ą, įėjom į mokyklos istoriją. Vakar dainavau su Julija, ko galėjau ir nedaryti, nes nuo to tik pablogėjo mano gerklėj ten. Bet netesėti pažadų yra paprasčiausiai blogai. Kartais net pamirštu, koks stiprus tas žodis.<br /><br />O vienintelis geras dalykas iš visos tos pelkės, kurioje dabar sėdžiu, yra tas, kad dabar yra penktadienio vakaras, niekur nereikia keltis rytoj, kad galėsiu ilgai ir tingiai miegoti, o dabar dar šypsosi pašėlusiai žvaigždėtas dangus. Jausmas kartais, kad aš beprotė, nes tie balti sniegeliai man, regis, užkliūna vienintelei ir visiems dangų rodau kaip mažas vaikas naują žaislą. Bet juk gražu. Juk gera. Na, bent jau šią minutę... Ne, nėra nieko geriau.<br /><br />Nemoku pritapti prie smagių kompanijų. Nors norėčiau. Nesu žavi ir labai bendraujanti. Esu tik ten, kur esu. Kažkur pakelėj, žiūriu į pravažiuojančius ir praeinančius, ir po to užrašinėju čia.<br /><br /><span style="font-style: italic;">The truth's always sad, my boy. Always sad.</span><br /><br /><br /></div>cukrainishttp://www.blogger.com/profile/09329604852337173655noreply@blogger.com0